Kai asmuo kenčia nuo ligos ar sužalojimo, su kuriomis organizmas nesugeba susidoroti savo biologinių automatizmu pagrindu, tai kokią bebūtu medicina yra geriau nei visiška medicinos stoka. Tačiau:
•  medicinos praktiką neturi teisės būti priklausoma nuo farmakologinio ir medtechninio verslo;
•  medicina privalo gebėti ligu ar sužalojimu atvejais išgydyti kūną, dvasią (biologinį lauką) ir žmogaus psichikos algoritmiką, o ne palikti jį sergančių ar potencialiai sergančių, slopinant tam tikrų ligų simptomų pasireiškimus, tuo pačiu dėl šalutinių efektų iškvietus naujas ligas arba nustačius aplink ligos kaž kokį jos dabartinių apraiškų kompensavimo mechanizmą;
•  medicina turi žinoti miesto ir kaimo sveikos gyvensenos parametrus, skirtos visiems profesijoms ir gebėti vesti pacientą sveikos gyvensenos link ir palaikyti jį.
Šiems reikalavimams istoriškai nusistovėjusi medicina mokslo ir medicinos praktika, taip pat gydytojų kvalifikacija daugeliu atvejų neatitinka. Tuo pačiu bendros medicinos mokslo vystimosi tendencijos, medicinos švietimo ir medicinos praktikos  organizavimo, tokie kad apžveIgiamoje ateityje, medicina šiems reikalavimams taip pat neatitiks.
Šiuo pagrindinės priežastys - medicinos atskyrimas nuo  sociologijos ir jos pavaldumas komercijai.

Todėl, siekiant SVEIKATOS APSAUGOS sistemos atitikimo savo esmei - tai yra, SAUGOTI ŽMONIŲ SVEIKATĄ, o ne „gaisrų gesinimui“ su tikslų pasipelnyti, būtina pakeisti jos dorovinius pamatus. O tai neatskiriamai susija su joje profesinių pagrindu dalyvaujančių žmonių pasaulėžiūra.